Garo izoliacija yra vienas tų sluoksnių, apie kuriuos namo šeimininkai dažniausiai sužino per vėlai – tada, kai ant gegnių atsiranda tamsios dėmės, o palėpėje pasirodo drėgmės kvapas. Iš pirmo žvilgsnio tai tėra plona plėvelė, kainuojanti kelis eurus už kvadratinį metrą. Tačiau būtent ji nulemia, ar šiltinimo sluoksnis dešimtmetį dirbs taip, kaip suprojektuota, ar palaipsniui šlaps.
Šiame straipsnyje – kaip garo izoliacija veikia iš tikrųjų, kada ji būtina, kada ne, ir kokios klaidos kartojasi dažniausiai objektuose, į kuriuos atvykstame.
Šiltuoju metų laiku ir žiemą patalpose visada yra daugiau vandens garų nei lauke. Žmonės kvėpuoja, verda valgį, džiovina skalbinius, maudosi. Šis garų perteklius natūraliai juda ten, kur jo mažiau – per sienas ir stogą į išorę.
Kol garai juda, problemos nėra. Problema prasideda tada, kai pakeliui jie atvėsta iki rasos taško ir virsta vandeniu. Jeigu tai įvyksta medinėje konstrukcijoje arba šiltinimo sluoksnyje, drėgmė lieka ten, kur jos niekas nelaukia.
Garo izoliacijos užduotis – ne „neleisti sienai kvėpuoti“, o sulėtinti garų srautą į konstrukciją tiek, kad jie nespėtų joje kondensuotis. Todėl ji visada įrengiama šiltojoje pusėje, tai yra iš patalpos, o ne iš lauko.
Pirma – plėvelė įrengta ne toje pusėje. Tai pasitaiko rečiau, bet pasekmės būna sunkiausios: konstrukcija uždaroma iš lauko pusės, o patalpų drėgmė lieka viduje.
Antra – sandūros tik užklotos, bet nesuklijuotos. Plėvelė, kurios sandūros nesuklijuotos specialia juosta, savo funkcijos neatlieka. Pro kelių milimetrų plyšį pratekantis oras į konstrukciją įneša daug daugiau drėgmės nei difuzija per visą plėvelės plotą.
Trečia – pramušimai, apie kuriuos niekas nebegalvoja. Elektros instaliacijos dėžutės, vėdinimo ortakiai, kabeliai, šviestuvų angos. Kiekvienas jų yra vieta, pro kurią drėgmė patenka tiesiai į šiltinimo sluoksnį.
Ketvirta – plėvelė ten, kur jos nereikia. Ne kiekviena konstrukcija reikalauja garo barjero. Yra sprendimų, kuriuose svarbiau, kad drėgmė galėtų išdžiūti, nei kad jos nepatektų.
Čia prasideda dalis, kurios tipiniuose patarimuose dažniausiai trūksta. Sprendimas priklauso ne nuo to, ar plėvelė „gera“, o nuo to, kaip visa atitvara valdo drėgmę.
Purškiamų poliuretano putų atveju vertinama ne tik šiluminė savybė, bet ir putų struktūra. Mūsų naudojamos atvirų porų TermLock® sistemos garų varžos koeficientas μ yra ne mažesnis kaip 6,35, o atvirų porų kiekis siekia 90–95 %. Tai reiškia, kad medžiaga yra santykinai laidi garams – drėgmė konstrukcijoje neužrakinama ir gali judėti.
Dėl to medinėms konstrukcijoms tokia sistema dažnai tinka geriau nei sandarus, garams nelaidus sluoksnis: mediena išlaiko galimybę išdžiūti. Ar konkrečiu atveju reikia papildomo garo barjero, sprendžiama įvertinus visą pjūvį – esamus sluoksnius, vėdinimą ir patalpų paskirtį.
Biriai vatai taisyklė kitokia. Ji pati drėgmės nevaldo, todėl konstrukcijos sandarumas ir vėdinimas tampa dar svarbesni.
Yra keli požymiai, kuriuos galima pastebėti ir be prietaisų:
Objekte mes medienos drėgmę tikriname drėgnomačiu, o paviršių temperatūrą – lazeriniu matuokliu. Tai leidžia pamatyti ne tik pasekmę, bet ir vietą, kurioje problema prasideda.
Garo izoliacija nėra atskiras produktas, kurį galima „pridėti dėl visa pikta“. Tai vienas sluoksnis sistemoje, kuri veikia arba neveikia kaip visuma. Netinkamai įrengta plėvelė gali pakenkti labiau nei jos nebuvimas, o teisingas sprendimas visada priklauso nuo konkrečios konstrukcijos.
Jeigu planuojate stogo šiltinimą ar perdangos šiltinimą ir nesate tikri, kaip jūsų konstrukcijoje sprendžiamas drėgmės klausimas, pasikvieskite specialistą prieš pradedant darbus. Objekto vertinimas nemokamas, o po jo bent jau žinosite, su kuo dirbate.
