Kur iš tikrųjų išeina šiluma: kodėl storesnis sluoksnis ne visada išsprendžia problemą

Kai sąskaita už šildymą pasirodo didesnė nei pernai, pirmoji mintis dažniausiai būna apie kainas. Antroji – apie langus. Ir tik trečioji, dažniausiai po kelerių metų, apie tai, kur šiluma iš tikrųjų išeina.

Praktikoje didžioji dalis nuostolių susidaro ne ten, kur jų ieškome. Šiame straipsnyje – kaip šiluma palieka namą, kodėl storesnis sluoksnis ne visada išsprendžia problemą ir kaip patikrinti savo namą prieš investuojant į šiltinimą.

Du skirtingi dalykai: šilumos laidumas ir nesandarumas

Šiluma iš namo išeina dviem skirtingais keliais, ir juos svarbu atskirti.

Pirmas kelias – laidumas per medžiagą. Jį aprašo šilumos laidumo koeficientas λ: kuo mažesnis, tuo medžiaga geriau izoliuoja. Pavyzdžiui, mūsų naudojamos atvirų porų TermLock® poliuretano putų sistemos deklaruojamas λD yra 0,036 W/(m·K). Šį kelią valdo sluoksnio storis ir medžiagos savybės.

Antras kelias – oro judėjimas pro plyšius. Čia storis nebepadeda. Jeigu konstrukcijoje yra nesandarių vietų, šiltas oras tiesiog išteka, o šaltas įteka – nepriklausomai nuo to, kiek centimetrų izoliacijos yra šalia.

Būtent todėl pasitaiko situacijų, kai po šiltinimo sąskaitos krenta mažiau, nei tikėtasi. Medžiaga suveikė, bet nesandarumas liko.

Kur dažniausiai slepiasi nuostoliai

Objektuose dažniausiai kartojasi tos pačios vietos:

• Perdangos ir sienos sandūra. Vieta, kurioje susitinka dvi skirtingos konstrukcijos ir dažnai – du skirtingi rangovai.
• Gegnių ir mazgų zonos. Ten, kur izoliaciją reikia įrengti aplink medieną, plokštės palieka siūles.
• Palėpės liukas. Neretai vienintelis neapšiltintas kvadratinis metras visame stoge.
• Inžinerinių sistemų pravedimai. Ortakiai, kaminai, elektros įvadai.
• Susigulėjusi sena izoliacija. Po dvidešimties metų sluoksnis gali būti perpus plonesnis nei projekte.

Visos šios vietos turi bendrą bruožą: jos nematomos iš patalpos. Todėl namo šeimininkas apie jas sužino tik tada, kai atsiranda pasekmės.

Ar storesnis sluoksnis visada reiškia šiltesnį namą

Ne visada, ir tai verta suprasti prieš priimant sprendimą.

Šilumos perdavimas per sluoksnį mažėja netiesiškai: pirmieji centimetrai duoda didžiausią efektą, o kiekvienas papildomas – vis mažesnį. Kai konstrukcija jau turi pakankamą storį, papildomi centimetrai kainuoja daugiau, nei grąžina.

Tuo pat metu vientisumas duoda efektą, kurio storiu nenusipirksi. Purškiamos poliuretano putos kietėja vietoje ir užpildo nelygumus bei sunkiau pasiekiamas ertmes, todėl sumažėja rizika palikti nesandarią vietą ties mazgais. Biri vata mechanizuotai įpučiama ir užpildo ertmes aplink konstrukcinius elementus, tačiau čia svarbu pasiekti projektinį montavimo tankį – antraip medžiaga laikui bėgant gali susigulėti.

Todėl sluoksnio storis parenkamas ne „kuo daugiau, tuo geriau“, o pagal konkrečią konstrukciją ir norimą pasiekti šiluminę varžą.

Kaip pasitikrinti savo namą

Prieš skaičiuojant šiltinimo kainą verta nustatyti, ką iš tikrųjų taisote:

• Apžiūra palėpėje žiemą. Šerkšnas ant vinių galų, drėgnos dėmės ar vietomis sutankėjusi izoliacija rodo, kad pro konstrukciją juda oras.
• Temperatūros skirtumai patalpoje. Šalti kampai ir sienų apačios dažniausiai reiškia šilumos tiltelį, o ne per ploną sluoksnį.
• Sandarumo testas. Matavimas, kurio metu name sukuriamas slėgių skirtumas ir nustatoma, kiek oro pratekėjimo yra iš tikrųjų. Tai vienintelis būdas pamatyti nesandarumą skaičiais.
• Specialisto vertinimas objekte. Medienos drėgmė tikrinama drėgnomačiu, paviršių temperatūra – lazeriniu matuokliu.

Ką daryti su rezultatu

Jeigu paaiškėja, kad problema yra nesandarumas, pirmiausia sprendžiamas jis. Jeigu trūksta storio – skaičiuojamas reikiamas sluoksnis. Jeigu konstrukcijoje yra drėgmės, šiltinimas atidedamas tol, kol pašalinama priežastis: naujas sluoksnis drėgmės problemos neišsprendžia, tik ją paslepia.

Preliminarią šiltinimo kainą galite pasiskaičiuoti svetainėje, o stogo ar perdangos atveju tiksli suma nustatoma įvertinus objektą. Vertinimas nemokamas ir neįpareigoja.